Atkūrus valstybingumą atgimė ir maisto kultūra
„Lyg nieko nebūtų įvykę visi ėjome valgyti pietų“ – taip savo memuaruose 1918 m. vasario 16 d. aprašo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas. Valstybės atkūrimas neabejotinai atnešė pokyčių visose gyvenimo srityse, gastronomija – ne išimtis. Kas būdinga to meto maisto kultūrai mūsų šalyje?
Gastronominės kultūros formavimasis
Atkūrus Lietuvos valstybingumą laikotarpis buvo įdomus ne tik politiniu, kultūriniu bei socialiniu, bet ir gastronominiu požiūriu. Maisto kultūra ėmė domėtis vis daugiau žmonių ir ne vien elito atstovai, bet ir eiliniai piliečiai. Išleista daugybė receptų, virtuvės patarimų knygų, šiai temai daug dėmesio skirta žiniasklaidoje. Miestuose organizuoti kulinariniai kursai. Pamažu valgymas tapo ne vien skrandžio užpildymu, bet ir pramoga, tam tikru ritualu, net atskira kultūra. Iki tol galimybę samdytis virėją ar eiti į restoraną turėjo tik pasiturintieji, o tarpukariu tai tapo prieinama vis didesnei daliai visuomenės. Natūralu, kad išragaujant vis daugiau skonių atsirado poreikis įdomesniam, gurmaniškesniam maistui, pavyzdžiui, kasdienius pyragus prie kavos vis dažniau keitė gardžiausi sudėtingos receptūros tortai.
Kasdienis stalas
Tarpukario laikotarpis susijęs su maisto gamybos modernizacija Lietuvoje. Vis daugiau namų ūkių įsigijo šaldytuvus, elektrines orkaites ir kitas naujienas, leidusias laisviau eksperimentuoti virtuvėje, atrasti naujų skonių, išbandyti iki tol neragautus ingredientus. Kartu puoselėti tradicinės virtuvės elementai. Bulviniai, pieno produktai (ypač mėgti sūriai, varškė, grietinė), mėsa, duona, grūdai – tai buvo pagrindiniai kasdienio maisto produktai. Vakarų Lietuvoje nuo seno valgyta daugiau žuvies. Cepelinai, virtinai, koldūnai, blynai su įdaru puikiai tiko tiek eiliniams, tiek šventiniams pietums. Beje, nors cepelinai laikomi nacionalinės virtuvės patiekalu, iš tiesų jie Lietuvą pasiekė per Mažąją Lietuvą iš vokiškos virtuvės.
Apskritai kiekvienas sezonas turėjo savo gėrybes: vasarą ir ankstyvą rudenį ant stalo buvo gausu šviežių vaisių, uogų ir daržovių, šaltymečiu valgyta daugiau raugintų, marinuotų, konservuotų gėrybių. Tiesa, kaimo ir miesto virtuvė gana stipriai skyrėsi: kaimiečiai dažniau maistui naudojo savo auginamus, gamtoje randamus produktus. Miestiečiai turėjo galimybę įsigyti įvairesnių, iš svetur atvežtų produktų, tad jų racionas buvo spalvingesnis visais metų laikais.
Ant paprastų žmonių šventinio stalo dažnai atsidurdavo kiek prabangesnės kasdienių patiekalų variacijos. Mėgti tie patys cepelinai, koldūnai, mėsos kepsniai. Daugiau sau leisti galintys žmonės šventiniams patiekalams idėjų sėmėsi iš Vakarų Europos, ypač prancūziškos virtuvės. Taip ant pasiturinčiųjų šventinio stalo nuguldavo sultiniai, trintos sriubos, žuvies apkepai, įvairūs putėsiai, gurmaniškos salotos ir kiti mūsų tradicinei virtuvei nebūdingi patiekalai. Būdavo net tokių delikatesų kaip šaltibarščiai su vėžių uodegėlėmis. Dažnai „pasiskolinti“ receptai buvo adaptuojami pritaikius lietuviškus įpročius. Pavyzdžiui, garsiajame torte „Napoleonas“ atsirado ir uogienės pertepimo sluoksnis, taip būdingas lietuviškai virtuvei.
Būkite sveiki ir laimingi!
7pack.lt – Tavo subalansuotos mitybos partneris
