Gyvename laikais, kai kiekvienas mūsų žingsnis, rodos, kažkur veda – į susitikimą, į sporto salę, į parduotuvę, į dar vieną perdegimą. Bėgame, lekiame, o po kojomis – betoninė kasdienybė. Ir vis dėlto, kartais sustojus ir pažvelgus žemyn, supranti, kad tavo kojos visą dieną buvo įkalintos. Įkalintos patogiuose, brangiuose, madinguose batuose, kurie net neleidžia joms… būti kojomis. Kiekvienas iš mūsų turime tą nepaaiškinamą ilgesį: atsistoti basomis ant žemės ir tiesiog pajausti – žolę, žemę, gyvybę. Tai nėra kaprizas ar vaikystės nostalgija. Tai – biologinis poreikis. Ir galbūt atėjo laikas į jį įsiklausyti. Kai nuolat vaikštome tik batais, mūsų pėdos praranda gebėjimą veikti taip, kaip turėtų – natūraliai, intuityviai, atsakingai. Batas tampa tarsi buferis tarp mūsų ir pasaulio, o mes prarandame ryšį su tuo, kas iš tikrųjų yra gyvenimas – gyvas, kintantis, jaučiamas visomis juslėmis. Basas žingsnis – tai žingsnis atgal į save.
Pėda – mažas, bet genialus architektūros šedevras
Kojos mums tokios įprastos, kad dažnai net pamirštame, kokios jos genialios. Viena žmogaus pėda susideda iš daugiau nei dvidešimties kaulų, dešimčių sąnarių, šimtų nervų galūnių, sausgyslių, raumenų. Ir visa ši sudėtinga struktūra sukurta ne vaikščioti asfaltu, o jausti. Taip, jausti. Mūsų pėdos turi tokį jautrumą, apie kurį dažnai net neįtariame. Jos „skaito“ paviršių, reaguoja į reljefą, siunčia signalus į smegenis ir padeda kūnui rasti pusiausvyrą. Bet kai jas visą dieną spaudžia dirbtinė avalynė, jos praranda šią galimybę. Netreniruojama pėda tampa silpna, nejudri, dažnai net skausminga. Štai kodėl vaikščiojimas basomis gamtoje yra ne tik malonus, bet ir būtinas – jis leidžia pėdai sugrįžti prie savo tikrosios funkcijos: būti gyvu, kvėpuojančiu, jautriu kūno pagrindu. Basomis vaikštant stiprėja pėdos raumenys, pagerėja kraujotaka, sumažėja įtampa visame kūne. Ir dar – sugrįžta tai, kas buvo prarasta: pojūčiai, kurie su metais buvo prigesę, ima atgyti, kaip po ilgo žiemos miego prabunda gamta.
Žemė turi daugiau energijos nei bet kuris energetinis gėrimas
Jei dabar pasakyčiau, kad tavo kūnas gali pasikrauti kaip telefonas – tik be USB – tikriausiai nusišypsotum. Tačiau tai ne pokštas. Kai tavo basos pėdos liečia natūralią žemę, tarp tavęs ir planetos įvyksta subtili elektros mainų simfonija. Žemės paviršius turi neigiamą elektrinį krūvį, o žmogaus kūnas – nuolat veikiamas teigiamų jonų iš streso, elektronikos, oro taršos. Kai žengi basas ant žolės, žemė padeda šiuos jonus neutralizuoti. Tai vadinama įžeminimu – reiškiniu, kurį jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja mokslininkai. Tyrimai rodo, kad toks kontaktas su žeme gali sumažinti uždegiminius procesus organizme, pagerinti miegą, sumažinti kortizolio (streso hormono) lygį, netgi padėti greičiau atsistatyti po sporto traumų. Ir, patikėk, tai nėra kažkokia nauja mada iš Instagramo. Tai yra grįžimas prie to, ką mūsų kūnas moka nuo seno – gyventi ryšyje su gamta. Kai pasiklausai savo kūno po kelių savaičių reguliaraus baso vaikščiojimo, ima aiškėti: galvos skausmai retėja, nervų sistema tampa stabilesnė, o vakarai virsta ramesniais. Žemė, regis, ne tik po kojomis, bet ir širdyje atkuria pusiausvyrą. Ir kai pradedi tai jausti, nebegali sustoti – nes pagaliau prisimeni, kaip gera būti gyvam.
Kai pieva tampa tavo terapeutu
Įsivaizduok: tu stovi basomis ant rasotos pievos ankstyvą rytą. O gal saulė leidžiasi, o žolė jau kiek sausesnė, bet dar šilta nuo dienos šviesos. Tu žengi vieną žingsnį, paskui kitą. Kiekvienas centimetras tavo pėdos liečiasi su kitokiu paviršiumi – kartais tai švelnus dobilas, kartais – šiek tiek šiurkštesnis šiaudelis, o gal net netikėtai pasitaikęs kaštonas. Ir staiga tavo protas nurimsta. Tu esi čia. Tu jauti. Tu gyveni. Basas vaikščiojimas gamtoje – tai natūrali meditacijos forma. Nes niekur kitur kūnas taip greitai neperjungia režimo iš „stresuoju“ į „esmu čia ir dabar“. Ir nors šiuolaikinės meditacijos programėlės žada stebuklus, kartais viskas, ko reikia tavo nervų sistemai – tai dešimt minučių basomis žengiant per miško takelį ar parką. Tai ne tik poilsis protui, bet ir galingas signalas visam organizmui: „viskas gerai, pasaulis saugus, gali atsipalaiduoti.“ Ir tuo metu pieva tampa ne tik augalų sąvarta – ji virsta terapeutu, kuris neklausia, kiek laiko praleidai darbe ar kiek kartų per savaitę sportuoji. Ji tiesiog priima, būna, leidžia būti. Tą pojūtį, kai kūnas su žeme susilieja be jokių tarpininkų, sunku aprašyti – tai tiesiog reikia patirti. Ir kai patiri, norisi dar.
Kūnas žino, kada grįžti namo
Vaikščiojimas basomis tampa tarsi mažu, asmenišku ritualu, kuris padeda grįžti prie savo esmės. Pėdos ant žemės nėra tik fizinis kontaktas – tai grįžimas į savo kūną, į tylą, į pusiausvyrą. Tai būdas pabėgti nuo nuolatinio skubėjimo, įtampų, spaudimo. Kai leidi sau bent kelias minutes per dieną būti be batų, tu iš tiesų duodi leidimą sau sustoti. Kūnas tai jaučia ir į tai atsako: sumažėja kraujospūdis, lėtėja kvėpavimas, galvoje mažėja chaoso. Ir tai, kas prieš kelias akimirkas atrodė neįmanoma – staiga tampa paprasta. Tik todėl, kad grįžai ten, kur visada buvai laukiamas – į ryšį su savimi ir su pasauliu.
Žingsnis į rytojų be skubos
Galbūt šis mažas pokytis – vaikščiojimas basomis – nepakeis pasaulio, bet jis gali pakeisti tavo dieną. Galbūt net visą savaitę. Ir jei šis ritualas taps kasdienybe, tikėtina, kad tavo kūnas padėkos tau ne žodžiais, o geresne savijauta, ramesne galva ir stipresniu ryšiu su aplinka. Kartais to ir reikia – mažo pokyčio, kuris pradeda grandininę reakciją. Basas žingsnis gali tapti pirmuoju, kuris atveria duris į sąmoningesnį, harmoningesnį, natūralesnį gyvenimo būdą.
Ir pabaigai – gal tiesiog išsispirk?
Kitą kartą, kai gyvenimas atrodys per greitas, per triukšmingas ar per sunkus – išsispirk iš batų. Ne todėl, kad „taip sveika“, bet todėl, kad tavo kūnas to nori. Pajusk žemę po kojomis. Leisk sau sustoti, sulėtėti, įsiklausyti. Ir kas žino – galbūt šis mažas veiksmas taps dideliu žingsniu link tavo geresnės savijautos. Tavo kelias – tavo pėdos. Tebūnie jos laisvos.
Su meile, 7 pack